Velykos – klajojanti pavasario šventė

Mozė veda žydus jūros dugnu (Exodus)

Priešistorinės šventės ištakos

Artėja viena didžiausių krikščioniškųjų švenčių metuose – Velykos. 2023 m. jos bus švenčiamos gan įprastu metu, pavasario viduryje – balandžio 9 d., sekmadienį. Dažnam kyla klausimas, kaip gi nustatoma šventės data, jei vienais metais ji gali būti švenčiama kovo 22 d. o po keleto metų net balandžio 25 d.!

Visų pirma Velykų laikotarpyje susilieja net trys šventės. Pirmosios dvi minimos senajame testamente ir siekia dar senesnius pagonybės laikus. Tai Pascha ir Matzot (neraugintos duonos šventė). Pascha susijusi su normandų papročiais: pavasario pradžioje iš bandos jaunas gyvulys buvo aukojamas dievams ir jo krauju apšlakstoma visa kaimenė, kad nuvytų piktus demonus. Mėsa buvo ant laužo iškepama ir suvalgoma. Matzot šventė susijusi su žemdirbių papročiais: būdavo įprasta aukoti dievams pirmą pjūtyje surinktą javų pėdą, septynias dienas valgyti neraugintą duoną, o po to jau iš naujo derliaus miltų iškepti “naujo raugo” duoną.

Kosminės Velykos

Žydų ir krikščionių Velykos

Išėjimo iš Egipto vergovės metu žydams šios abi šventės tapo viena Paschos švente. Pascha – reiškia „praėjimą pro šalį“. Tą naktį mirties angelas aplenkė žydų namus ir nužudė egiptiečių pirmagimius. Šventė tapo minima kasmet per pilnatį po pavasario lygiadienio. Evangelijos liudija, kad Kristus prieš kančią taip pat valgė būtent Paschos vakarienę: gertas vynas, valgyta nerauginta duona. Vadinasi krikščioniškosios Velykos tampriai susijusios su žydų švente ir… kosminiais reiškiniais: pavasario lygiadieniu bei Mėnulio fazių kaita. Velykos švenčiamos kasmet kitu laiku, skirtingai nuo Kalėdų, kurios švenčiamos visada tą pačią metų dieną – gruodžio 25-ąja. Kaip gi nustatoma Velykų data?

Nuo apaštalų laikų krikščionys žydų Paschos dieną minėjo ir Kristaus prisikėlimą. Tačiau tik iš II a. pradžios turime aiškių liudijimų, jog Velykų šventė – jau krikščioniška šventė, o Romos bažnyčioje Velykų šventimo faktą randame tik iš popiežiaus Viktoro (189-198 m.) laikų, kada buvo sprendžiama vieningo Velykų šventimo visoje Bažnyčioje praktika. Mažosios Azijos bažnyčios Velykas švęsdavo pirmąją savaitės dieną po žydų Paschos. Nevienoda praktika truko iki 325 m., kada Nikėjos susirinkime buvo priimta vieninga Rytų ir Vakarų bažnyčiose Velykų šventimo data: pirmas mėnulio pilnaties sekmadienis po pavasario lygiadienio. T.y.:
1) Sulaukiam pavasario lygiadienio (jis būna kovo 20-22 d.);
2) Sulaukiame pirmos pilnaties po lygiadienio;
3) Sulaukiame pirmo sekmadienio po pilnaties.

Žydai Paschos pirmąją dieną apskaičiuoja ne pagal Saulės, o pagal Mėnulio kalendorių (12 mėn. po 28 dienas). Išėjimo šventė pradedama švęsti 15-tą Nisan mėnesio dieną. Įdomiausia, kad kas 19 metų pridedamas papildomas 13-tas mėnuo (keliamieji metai). Dėl šių priežasčių Žydų Velykos visiškai neatitinka krikščionių apskaičiuojamos datos. Pvz., 2022 m. žydai Paschą šventė balandžio 15 d., o 2023 m. – balandžio 5 d. Žydų ir Krikščionių šventės niekada nesutampa, tačiau kartais tą pačią dieną švenčiamas Didysis penktadienis (kas ir atitinka Naująjį Testamentą). Paskutinės vakarienės su Išėjimo švente sutapo 2018, 2019 ir 2022 m. 

Stačiatikių (provoslavų, ortodoksų) Velykų data kartais sutampa su katalikų paskaičiuotąja, o kartais ne. Painiavos įneša tai, kad stačiatikiai švenčia Velykas būtinai po žydiškos Paschos (nes Jėzus negalėjo būti nukryžiuotas anksčiau žydų šventės) bei tai, kad stačiatikiai naudodami Julijaus kalendorių pirmosios pavasario pilnaties ieško ne po kovo 21 d., o po balandžio 4 d. Tai lemia, kad visi pasaulio krikščionys tą pačią dieną Velykas švenčia tik kas 3-8 metus. Paskutinį kartą bendros krikščioniškų bažnyčių Velykos įvyko 2017 m. balandžio 16 d., o kitą kartą šventės sutaps tik 2025 m.

„Astronominiai“ margučių raštai

Ką reiškia žodis Velykos?

Gana įdomus lietuviškas šventės pavadinimas – Velykos. Egzistuoja dvi hipotezės. Velykos labai primena slaviškus žodžius, reiškiančius didžiąją diena (naktį). Kiti žodžio kilmę sieja su ikikrikščionybės laikais. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės išlenda su atgimstančia gamta ir pasitraukia po pirmojo Perkūno. Nuo žodžio „vėlė“ kilo ir šventės Velykos pavadinimas.

Labai įdomus ir šventės simbolis – kiaušinis. Nuo pagonybės laikų jis simbolizuoja kosmosą, gyvybės atsiradimą, vaisingumą. Paprotys marginti kiaušinius siekia pirmykštės bendruomenės laikus: senovės Indijos filosofijoje margutis – tai Visatos gyvybės pradžia, Egipte kiaušinis tapatinamas su derliaus gausa. Artimųjų Rytų šalyse kiaušinius margindavo prieš naujuosius metus. Anot babiloniečių milžiniškas kiaušinis nukrito į Eufrato upę tiesiai iš dangaus. Legenda bylojo, jog iš šio kiaušinio išsirito šumerų deivė Aštartė (Easter – anglų k. Velykos!). Kiaušiniams mūsų protėviai priskirdavo nemažai gydomųjų galių. Saulučių skutinėjimas (tapymas) ant kiaušinių – tai viltis, kad metai bus saulėti, žvaigždučių skutinėjimas – laukams netrūks šviesos nei dieną, nei naktį, žalčiukų skutinėjimas – pavasarį pabus gyvybė. Raudona kiaušinių, jų raštų spalva simbolizuoja gyvybę, žalia – bundančią augmeniją, geltona – prinokusius javus, juoda – žemę, mėlyna – dangų.

Tiek pagonys, tiek krikščionys turėjo tradiciją nemiegoti šventą Velykų naktį. Tai labai įdomi sąsaja su kitos astronominės šventės – Joninių trumpiausios nakties tradicijomis. Šeimos nariai, daugiausia jaunimas, susiburdavo ir laukdavo aušros. Po praleistos stebuklų nakties, išaušta labai svarbus Velykų rytas – saulė lemia, kokia bus ateinanti vasara, derlius bei oras. Sakydavo: koks Velykų ketvirtadienis – toks bus pavasaris, koks penktadienis – tokia vasara, koks šeštadienis – toks ruduo, kokios Velykos – tokie visi metai. Jei Velykų rytą vėjas pučia iš Šiaurės – vasara bus šalta, jei iš Pietų – šilta, jei iš Vakarų – lietinga, iš Rytų – sausa.