Nusileidimai kosminiuose kūnuose

Apollo misija Mėnulyje

Nusileidimai kituose pasauliuose

Prieš pusę amžiaus prasidėjusi kosminė era žmonijai tikrąja žodžio prasme suteikė sparnus. Dar prieš šimtmetį atrodė, kad astronomai niekada net nesugebės išvysti nematomos Mėnulio pusės, tačiau realybė pranoko visas fantazijas. Žmonijos pasiųsti pasiuntiniai aplankė ne tik Mėnulį, bet ir visas kitas Saulės sistemos planetas, kai kuriuos jų palydovus, keleta asteroidų ir kometų. Ir ne tik praskriejo pro šalį, bet ir užsuko į svečius. Kosminiai aparatai sėkmingai nutūpė net 7 dangaus kūnuose: 2 planetose, 2 palydovuose , 2 asteroiduose ir vienoje kometoje.

Kaimyno Mėnulio aplankymas

Nakties šviesulys šimtmečiais audrino senolių vaizduote. Literatūros kūriniuose link jo skriejo tiek baronas Miunhauzenas, tiek Žiulio Verno, Alano Edgaro Po ar Herberto Velso sukurti herojai. Pirmasis sėkmingas valdomas nutūpimas ant Mėnulio paviršiaus įvyko 1966 m. vasario 3 d. Rusų aparatas „Luna 9“ atsiuntė daug Audrų vandenyno „pakrantės“ vaizdų. Vėliau sekė amerikiečių „Surveyors“ serija, kol 1969 m. liepos 20 d. Ramybės jūros pakraštyje nenutūpė „Apollo 11“ kosminio laivo nusileidžiamasis modulis pavadintas „Ereliu. Iš viso Mėnulyje sėkmingai nusileido 6 amerikiečių ekspedicijos, kurių metu nakties šviesulio paviršiuje buvo palikti 12 astronautų pėdsakai. Paskutinė „Apollo 17“ ekspedicija žmonių pasiuntinius nugabeno 1972 m. gruodžio 11 d. Vėliau astronautų bei jų roverių sukeltos dulkės nusėdo ir žmonės iki šių dienų nebevaikščiojo nei Mėnulio, nei kurio kito dangaus kūno paviršiumi. Bet iš žemės valdomų kosminių aparatų srautas nenutrūko. Pvz., rusų stotis „Luna 16“ sugebėjo pati atgabenti Mėnulio grunto kol dar vyko „Apollo“ programa – 1970 m. rugsėjį. Dar du kartus rusams pavyko sėkmingai sugrąžinti automatinius aparatus į Žemę. 1972 m. tai padarė „Luna 20“, o paskutinį ir 1976 m. „Luna 24“. Nuo to laiko Mėnulio grunto pavyzdžių nepavyko atsigabenti jokiai valstybei. Tačiau „Luna 17“ 1972 m. lapkričio 17 d. dangaus karalaičiui nugabeno dar vieną dovanėlę – riedantį mėnuleigį „Lunachodą“, tyrimus vykdžiusį net 11 mėnesių. Antrasis mėnuleigis buvo nugabentas 1973 m. sausio 15 d. ir veikė 4 mėnesius. Po jau minėto 1976 m. rugpjūčio 18 d. kai „Luna 24“ nusileidimo Mėnulio paviršiuje nesukuldamas aparato niekas nenūtupė. Tiesa, vėliau prasidėjo nauja mada – trenktis į Mėnulį kuo labiau įsibėgėjus! Europiečių „Smart 1“ į šipulius sudužo 2006 m. , indų „Chandrayaan 1“ 2008 m., japoniški kamikadzės „Selene“ ir „Kaguya“ savo mirtinus skrydžius atliko, o tais pat metais jiems pavymui į Mėnulį susmigo kiniečių „Chang’e 1“ ir amerikiečių „LCROSS“. Pastarojo duomenis tyrusi mokslininkų komanda paskelbė, kad Mėnulio krateriuose po paviršiumi aptikti milžiniški vandens ledo klodai. Tačiau nepaisant pastaraisiais metais padidėjusio susidomėjimo mūsų nakties kaimynu, „karščiausias“ dešimtmetis išlieka nuo 1966 iki 1976 m., kai įvyko net 19 sėkmingų nusileidimų!

Veneros 13 nusileidimas

Ten kur lydosi metalas

Rusų ir amerikiečių dvikova dėl dominavimo kosmose konstruktoriams atvėrė kelius (ir pinigines) link kitų planetų. Kitas artimiausias žemei taikinys – vakaro ir rytmečio gražuolė Venera. 1970 m. į ją pirmieji nusitaikė vėlgi rusai. 1970 m. gruodžio 15 d. „Venera 7“ sėkmingai praskriejo pro planetą gaubiančiais debesimis, nutūpė ant jos paviršiaus bei per 20 min. spėjo perduoti kai kuriuos duomenis. Už pirmąją paviršiaus nuotrauką esame dėmingi „Venerai 9“, (1975 m. spalio mėn.). Dar 7 metų prireikė, kol 1982 m. „Venra 13“ perdavė pirmas spalvotas akmenuoto paviršiaus nuotraukas. Paskutiniai rusų pasiuntiniai „Vega 1“ bei „Vega 2“ savo nuleidžiamuosius aparatus Veneros paviršiuje nutūpdė 1985 m. birželio mėn. 11 bei 15 dienomis, po to kai praskriejo pro Halio kometą. Amerikiečiams tik vieną kartą pavyko nutūpti Veneros paviršiuje. 1978 m. vienas iš keturių „Pioneer Venus“ atmosferos zondų nukrito ant Veneros paviršiaus ir perdavinėjo signalus dar valandą. Taigi per penkiolika metų nuo 1970 m. iki 1985 msėkmingai nusileido net 10 rusų zondų ir tik vienas amerikiečių. Vėliau domėjimasis Veneros pragarišku karščiu atlėgo (stotys neišdirbdavo ilgiau keletos valandų) ir jokios valstybės kosminis aparatas daugiau net nebandė nutūpti planetos paviršiuje.

Curiosity roveris Marso paviršiuje

Marsietiški išbandymai

Kaip ir prieš pusę amžiaus, taip ir šiomis dienomis į Marsą nukreiptos daugumos optimistų, besitikinčių aptikti nežemišką gyvybę, akys. Pirmasis šūvis ir vėl priklausė rusams. „Mars 3“ nusileido pietiniame krateriais nusėtame Marso pusrutulyje 1971 m. gruodžio 2 d. Tačiau signalas nutrūko jau po 20 min. Nepaisant visų rusų pastangų, ir vėlesnės misijos baigdavosi nesėkme (paskutinį kartą 1996 m.). Iniciatyvą į savo rankas perėmė amerikiečiai ir daugiau jos nebeišleido. 1976 m. liepos 20 d. Chrises lygumoje nusileido „Viking 1“, o 1976 m. Utopijos lygumoje – „Viking 2“. Aparatai negalėjo judėti, bet labai vertingą informaciją apie gruntą, temperatūrą, vėjus ir kt. siuntė atitinkamai 6 (!) ir 3,5 metus. Po dviejų dešimtmečių, 1997 m. liepos 4 d., amerikiečius jų valstybinės dienos proga iš Marso pasveikino „Pėdsekys“ (Pathfinder), kurio roveris Sojourner po to dar 4 mėn. važinėjo Ares slėnyje, buvusio vandens kanalo dugne tyrinėdamas uolienas.

Įspūdingiausias Marso tyrimų etapas prasidėjo 2004 m. sausio 4 d. Marso paviršiuje pirmąsias vėžes paliko roveris „Spirit“, nusileidęs 166 km skersmens Gusevo krateryje, o sausio 25 d. – roveris „Opportunity“, nusileidęs ties pusiauju taip ir pavadintoje Meridiano lygumoje. Įspūdingiausia, kad mažieji marsamobiliai sėkmingai rieda iki šiol. Prie roverių misijos 2008 m. gegužyje prisijungė „Phoenix“ nuleidžiamasis aparatas, kuris vienoje vietoje netoli šiaurės ašigalio pusmetį pasikrapštęs atrado įšalusio vandens pėdsakų. O 2012 m. rugpjūtį įvyko vienas sudėtingiausių nusileidimų žmonijos istorijoje – NASA specialistai į milžiniško Marso kraterio dugną nutūpdė automobilio dydžio šešiaratę laboratoriją „Curiosity“, kuri sukiosis aplink ir žvalgysis palankių gyvybei sąlygų.

Japonų erdvėlavis Hayabusa

Asteroidų gaudynės

Kosminės eros pradžioje aparatų navigacija buvo tiek netobula, kad šie dažnai prašaudavo net pro Marsą. Bet XXI a. pirmą kartą pavyko nusileisti ant šimtus kartų mažesnių dangaus kūnų – asteroidų. Pirmajam sėkmė nusišypsojo amerikiečių kosminiam aparatui NEAR, 2001 m. vasario 12 d. nusileidusiam ant Eroto – pavojingo Žemei bulvės formos asteroido, kurio ilgis siekia 27 km.

2005 m. lapkričio 20 d. pirmą kartą į rusų ir amerikiečių dvikovą įsiterpė japonų kosminis aparatas „Hayabusa“. Taikiniu buvo pasirinkta kiek mažesnė bulvytė – asteroidas Itokawa. Misijos metu buvo numatyta paimti ir asteroido grunto mėginių, bet dėl operacijos metu laikinai nutrūkusio ryšio ilgai buvo nežinoma, ar misija pilnai pavyko. Po ilgų klajonių ir techninių gedimų japonų inžinieriams pavyko nukreipti aparatą namų link. 2010 m. birželio 13 d., praskriedamas pro Žemę, jis numetė neįkainuojamą krovinį – kapsulę su asteroido grunto pavyzdžiais. Panaši operacija anksčiau buvo pavykusi tik vieną kartą. Tiesa, kometos dulkių 2004 m. JAV kosminis aparatas „Stardust“ pasisėmė nenusileidęs ant kometos branduolio, o tik praskriedamas pro jos uodegą. Žvaigždžių dulkės Žemę pasiekė po dviejų metų ir padėjo mokslininkams ištirti lede užšalusius Saulės sistemos praeities pėdsakus.

Huygensas Titano paviršiuje

Tolimiausia ekspedicija

2005 m. itin svarbūs ir Europos Kosminei Agentūrai. JAV kosminė stotis „Cassini“ nugabeno ESA nuleidžiamąjį aparatą „Huygens“ prie tolimojo Saturno ir 2005 m. sausio 14 d. sėkmingai nusileido Saturno palydovo Titano paviršiuje ir apie valandą perdavinėjo, tikriausiai, tekančio metano nugludintų akmenų vaizdus.

Nusileisti ant pačių planetų gigantų, deja, žmonių pasiuntiniams niekada nepavyks. Dujiniai milžiniai paprasčiausiai neturi kieto paviršiaus. Štai kad ir „Galileo“ misijos metu 1995 m. į Jupiterio debesis buvo paleistas zondas, kuris su parašiutu nusileido į 150 km gylį, kol jį suplojo atmosferos slėgis, 23 kartus viršijantis mums įprastą žemiškąjį.

Philae artėja prie kometos

Nauji horizontai

Šaltojo karo metu tiek amerikiečiai, tiek rusai pinigų per daug neskaičiavo. Tačiau XX a. pabaigoje sudėtingos kosminės misijos tapo didele prabanga net JAV. Visa „Cassini-Huygens“ misija kainavo lietuviško biudžeto masteliais sunkiai įsivaizduojamus 3 milijardus dolerių! Nenuostabu, kad daugelyje misijų dabar bendradarbiauja ne viena kosminė agentūra. Politikai visame pasaulyje siekia apkarpyti kosminių tyrimų biudžetus, todėl laikomasi strategijos – kurti paprastesnius ir pigesnius kosminius aparatus.
O ateityje mūsų laukia dar daug įdomių misijų. 2014 m. lapkričio 12 d. pirmą kartą istorijoje EKA kosminio erdvėlaivio „Rosetta“ zondas „Philae“sėkmingai nusileido kometos 67P/Churyumov-Gerasimenko paviršiuje. Aparatas tiria kometos sudėtį bei branduolio aktyvumą jos kelionės aplink Saulę metu.

Marsas taip pat nepamirštamas. 2011 m. darbą itin sėkmingai pradėjo „Mars Science Labaratory (Curiosity)“, todėl amerikiečiai jau kuria planus paleisti dar vieną ratuotą laboratoriją – dvynį. Tuo metu rusams nesiseka. 2011 m. kartu su kienčiais jie trečią kartą bandė šturmuoti Marso palydovą Fobą ir pasisemti jo grunto. Misija buvo vis atidedama, galiausiai po starto ji neišėjo į planuotą orbitą ir buvo prarasta.
Kitą dešimtmetį galime tikėtis ir žmonių sugrįžimo į Mėnulį. Šį kartą į jį taikosi ne tik amerikiečiai ir rusai, bet ir japonai, kiniečiai bei europiečiai. Gali būti, kad sulauksime net kelių ekspedicijų panašiu laiku. Kol kas pirmauja kiniečiai. 2013 m. gruodžio mėn. jų mėnuleigis „Yutu“ pradėjo ne visai sėkmingą pasivažinėjimą naktinio šviesulio paviršiuje.

Tačiau pilotuojamų ekspedicijų į kitus dangaus kūnus, tarp jų ir į Marsą, dar reiks palaukti bent kelis dešimtmečius, nors privatūs optimistai jau renka norinčius gauti bilietus į vieną pusę (Mars One program). Grįžimui finansų nepakaktų, todėl naujakuriams tektų kurti bazę ir bandyti išgyventi svetimame pasaulyje.