Mokslinės fantastikos literatūra
Kas yra mokslinė fantastika?
Mokslinėje fantastikoje žmonės dažniausiai ieško atsakymų į kitokius klausimus negu tie, kurie paprastai keliami meninėje kūryboje, – iš fantastikos laukiama naujų idėjų, pasaulio tvarkos, žmonijos ateities hipotezių ir taip toliau. Taigi galima teigti, kad idėja fantastinėje literatūroje vaidina ypač svarbų, gal net ir pagrindinį vaidmenį. Fantastika kartais dar yra vadinama „samprotavimų literatūra“, „galimybių literatūra“ arba „literatūrine hipoteze“. Tiesa, mokslinės fantastikos ir mokslo sąsajos yra sąlyginės: mokslo duomenys į fantastinę literatūrą patenka perdirbti, deformuoti. Kuriami galimų pasaulių modeliai – gyvenimas kitose planetose, paralelinėse erdvėse arba tolimoje Žemės ateityje. Skaitytojas turi laikytis žaidimo taisyklių, įsivaizduoti, kad visa tai kažkur egzistuoja, o autorius privalo rašyti taip, kad priverstų skaitytoją patikėti tokios egzistencijos realumu: keliamos mokslinės hipotezės, pateikiamos fizikos, astronomijos, chemijos ar biologijos žinios.
Fantastinės literatūros kryptys
Skiriamos 3 teminės fantastinės literatūros atmainos:
- Kelionių;
- Utopinė;
- Mokslinė fantastika.
Kitas populiarus fantastinės literatūros skirstymas į:
- Mokslinę fantastinę (science fiction);
- Fantasy.
Mokslinėje fantastikoje įvairius fantastinius reiškinius mėginama paaiškinti racionaliai. Fantasy literatūroje atvirkščiai – čia susipina magiškasis ir realusis pasauliai.
Mokslinė fantastika skirstoma į daugybę teminių porūšių, kurių populiariausi:
- Laiko kelionės;
- Kosminė opera (space opera);
- Mokslinė techninė fantastika (hard science);
- Alternatyvūs pasauliai, alternatyvi istorija;
- Kiberpankas (arba kibernetinė fantastika, cyberpunk);
- Socialinė fantastika;
- Postapokaliptinis pasaulis;
- Kita.
Fantastikos literatūros raida
Fantastinių elementų buvo jau senovės graikų dramaturgų kūriniuose, pvz., Aristofano “Paukščiai” (daugiau apie senovės graikų fantastinę literatūrą galite pasiskaityti čia), 12-15 a. karaliaus Artūro ciklo riteriniuose romanuose (Chretieno de Troyes kūriniai), viduramžių religinėje mistinėje literatūroje (Guillaume’o de Lorriso poema “Rožės romanas”), utopiniuose kūriniuose (T. More’o “Utopija” 1516 m.) ir kelionių į egzotiškas ar nebūtas šalis aprašymuose. 18 a. atsirado šiuolaikinės fantastinės literatūros pirmtakas – gotikinis romanas (H. Walpole’o “Otranto pilis” 1765 m.), kuriame susiduria realusis ir dvasių pasauliai. M. Shelley romane “Frankenšteinas” (1818 m.) gotikinio romano stilistika derinama su naujausiomis mokslo žiniomis. Šis kūrinys kartu su J. Verne’o nepaprastų kelionių romanais, N. Hawthorne’o fantastiniais pasakojimais ir E. A. Poe siaubo bei mistiniais kūriniais padėjo susiformuoti fantastinei literatūrai. Mokslinės fantastikos pradininku laikomas H. G. Wellsas (romanai “Laiko mašina” 1895 m., “Pasaulių karas” 1898 m.), kurio kuriniuose atsirado naujo tipo herojus – visa žmonija. Fantastikos skiriamuoju bruožu tapo visuomenės raidos tendencijos, jos likimas.
Fantastinė literatūra labiausiai paplito 20 a. JAV. Pasak I. Asimovo, JAV moksliniame fantastiniame romane 1926-38 vyravo kosminiai nuotykiai, 1935-50 – mokslas, 1950-65 – sociologija. Viena populiariausių mokslinės fantastikos temų – žemiškų ir nežemiškų civilizacijų evoliucija, klestėjimas arba žlugimas (I. Asimovo rom. ciklas “Fondas” 1951-92 m., F. Herberto “Kopa” 1965-84 m., H. Harrissono “Edenas” 1984-90 m.). 20 a. pabaigoje pradėta vaizduoti bio- ir nanotechnologijų keičiamą žmogų bei pasaulį, naudoti dinamišką, agresyvų pasakojimo stilių (W. Gibsono “Neuromantas” 1984 m.). Šiuolaikinėje fantastinėje literatūroje kuriami nauji siužetai apie kosminę, nanotechnologinę, postžmogišką ateitį, kūriniams būdinga formos ir turinio įvairovė (N. Stephensono “Deimantinis amžius” 1995 m., G. Egano “Diaspora” 1998 m.). Žymių fantastinių kūrinių parašė J. R. R. Tolkienas, A. C. Clarke’as, R. Bradbury, S. Lemas, A. ir B. Strugackiai, B. W. Aldissas, P. K. Dickas ir kiti.
Žymiausios kasmetinės tarptautinės literatūrinės premijos yra “Hugo”, “Nebula”, “Locus” ir kt.
Lietuviškoji fantastika
Lietuvoje pirmąjį fantastinį dviejų dalių romaną sukūrė J. Pilyponis (“Antrasis pasaulio tvanas” 1930-34 m.), apysaką – neišaiškintas autorius (“Kaukolės šypsena” 1933 m.). Tuo pat metu išėjo brolių Tomdykų (tikrieji vardai A. ir J. Burčikai) romanas “Meilės prakeiktos sielos” (1934 m.). Išeivijoje fantastinių kūrinių parašė K. Jūra-Jūraitis (“Okeanida” 1947 m.). Lietuvoje fantastinių kūrinių išleido V Ažušilis (“Roneta” 1989 m.), B. Balaševičius (apsakymų ir apysakų rinkiniai “Žemiškos istorijos” 1979 m., “Mes-ne robotai” 1983 m., “Už laiko upės” 1986 m.), E. Jankauskas (apsakymų rinkinys “Valdovo širdis” 1990 m.), S. Kanišauskas (apysakų rinkinys “Žvaigždinio byla” 1992 m.), L. Latonaitė (apsakymų rinkiniai “Antžmogio mirtis” 1990 m., “Sniego žmogus” 1995 m.), V. Norbutas (apsakymų rinkinys “Nemirtingumo lygtis” 1970 m., apysaka “Skorpiono ženklas” 1972 m., romanas “Samariečiai” 1991 m.), K. Paulauskas (romana „Argonautų laivas“ 1979 m., „Saulės sūnus“ 1983 m., „Deimo efektas“ 1985 m., “Laukesos aitvaras” 1992 m.,) ir kiti.
Lietuvos fantastikos literatūrinės premijos buvo “Lituanicon” (Nuo 2001-ųjų metų premija už geriausią lietuvių autoriaus fantastinį kūrinį įteikiama pagal kasmetinio fantastikos konvento “Lituanicon” dalyvių balsavimo rezultatus) bei “Geriausia Lietuvos fantastika” (konkursą organizuodavo “Eridano” leidykla). Tiesa, pastaruoju metu stringant lietuvos fantastų organizuotam judėjimui bei bankrutavus „Eridanui“ fantastinės literatūros premijų teikimas irgi užgeso…
Parengta pagal:
- Visuotinė lietuvių enciklopedija V tomas, 2004 m.;
- Literatūra ir menas. http://www.culture.lt/lmenas/;
- Fantastinės literatūros portalas. http://www.fantastika.lt