Įdomiausi filmai apie kosmosą

Šiame straipsnyje bus apžvelgiami ne nuotykiniai „šaudyk-gaudyk“ filmai, o juostos, nešančios savyje tam tikrą filosofinį užtaisą. Dažnai kosmosas pasirenkamas kaip terpė atskleisti žmogaus vidinį pasaulį, išryškinti socialines ar etines problemas.

2001 metų kosminė odisėja (2001: A Space Odissey)

Kai šis net keturis metus kurtas fantastinis epas pasirodė ekranuose 1968 m., iki 2001-ųjų atrodė dar taip toli… Tačiau net iki šiol šis genialus režisieriaus Stenlio Kubriko kūrinys išlieka vienu iš nedaugelio pavydžių, kai kine kone apčiuopiamas kosmoso alsavimas.

Kūrinio pavadinime tarsi užprogramuotas naujosios mitologijos pažadas. Odisėja yra fantastinė nuotykių kupina kelionė, o skaičius “2001” – aliuzija į pasakos žanro klasiką tapusias “1001 nakties” pasakas. Logiškai padalyta į tris noveles filmo medžiaga, metams bėgant, tarsi kinta, ir, technikos progresui šuoliuojant beprotišku galopu, kai kuo sensta, kitur įgauna naujos vertės. Tai įrodo, kad ši juosta – gyvas organizmas.
S.Kubrickas, iki savo nurodytos dienos neišgyvenęs vos poros metų (mirė 1999 m.), aišku, nujautė tą tempą ir gana ironiškai perėjo nuo žmogbeždžionių (tarsi tai buvo vakar!) tiesiai į kosminių skrydžių epochą. Triumfališkai į orą mestas kaulas ilgai sukasi ir pereina į kosminių laivų bei planetų valsą, kurį tikrai lydi J.Štrauso (J.Strauss) “Žydrojo Dunojaus” melodija. Apskritai, dialogams filme skiriama labai mažai vietos. Vietoje žodžių režisierius mintį perteikia vaizdais ir muzika (dažniausiai klasikine).

Jungiamoji visų trijų dalių gija – paslaptinga juodoji stela. Ji įkvepia minties kibirkštį vieno dvikojo primato akyse, verčia jį paimti į rankas kaulą jau kaip darbo, kovos įrankį. Aptikta Mėnulyje, ji primena žmonijai jos trapumą ir menkumą. Įdomiausias filme skrydžio į Jupiterį epizodas. Prasminis centras jame perkėliamas iš žmogaus mašinai. Žmonių tikrai neįsimeni, net kosminio laivo kapitonas Deividas (aktorius Keiras Dullea), neišlieka atmintyje taip giliai kaip atsakomybę, nuostabą ir baimę demonstruojantis robotas. Galbūt Kubrickas norėjo pasakyti, kad žmonės, suprojektavę kompiuterius, rizikuoja tapti jų priedėliais? HAL-9000 yra priverstas slėpti tiesą apie ekspedicijos tikslą nuo astronautų, ir tai pagimdo kompiuterio … kaltės kompleksą, kurio lengviausia atsikratyti pašalinus gyvą priežastį – žmogų. Kai Deividas pradeda atjunginėti mechaninį priešą, jaudina (koks paradoksas!) ne tik kapitono likimas, bet ir tas, kurio prašymai nežudyti pamažu virsta beprasmišku – kaip išprotėjusio žmogaus – veblenimu…

Kaltas, pasirodo, buvo kompiuterio programos dvilypumas. Su tokiu dvilypiu egzistavimu žmonės jau seniai susitaikė, o kompiuteris negali. Ką gi, Kubrickas gražios kosminės pasakos fone kartu lyg ir įspėja, kad asmeninis kompiuteris neturėtų perimti žmogaus nerimų bei kompleksų, o liktų tiesiog labai naudingu daiktu.

Artimi trečiojo laipsnio kontaktai (Close Encounters of the Third Kind)

1977 m. žymi epochos lūžį, kai ekranuose pasirodė tiek Džordžo Lukaso „Žavaigždžių karų“ pirmoji dalis, tiek Styveno Spilbergo „Artimi trečiojo laipsnio kontaktai“. Nuo tada praktiškai ir prasidėjo dabartinio technologinio, specialiųjų efektų kino epocha. Pats parašęs scenarijų S. Spielbergas tikino, kad išstudijavęs visą tuo metu įmanomą medžiagą apie NSO – pradedant moksliniais pranešimais ir baigiant žmonių, jų tvirtinimu, susidūrusių su šiuo nepaaiškinamu reiškiniu, liudijimais. Trečiojo laipsnio kontaktas ufologai vadina betarpišką bendravimą su nežemiškų civilizacijų būtybėmis.

Kai virš kažkokio Indianos valstijos miestelio ima reguliariai rodytis skraidančios lėkštės, pirmasis šį reiškinį pastebi mažas berniukas Baris, matantis, kaip naktį patys atgyja jo žaisliukai, kaip paskui lauke praskrenda spalvingi daiktai. Pirma jo asociacija graži: “Ledai!”. Motina išsigandusi užremia langus ir duris, ryškūs spinduliai vis tiek braunasi – bent pro rakto skylutę, o nežinomos jėgos – pro ventiliacijos angą, kur pačios atsisukinėja veržlės. Bet žiūrovui nebaisu, kaip ir Bariui: vyksta įdomus, neįprastas žaidimas.

S.Spielbergo vaizduotė nuneša ir į Mongolijos dykumas, ir į Šiaurės Indiją, kur geltonai apsirengusių žmonių minios meldžiasi, išgirdusios paprastą muzikinę frazę. “Iš kur girdėjosi ta muzika?” – klausia prancūzų mokslininkas.

Įspūdingame kadre – šimtai rankų, smiliumi rodančių į dangų: iš ten! Filmo užuomazgoje taip pat išvystame ir dramaturgiškai įdomiai sumanytą intrigą su kadaise, 1945 – aisiais, pradingusiais, o dabar staiga atsiradusiais amerikiečių karo lėktuvais, su dingusiu laivu, kuris, pasirodo, stūkso ant šono smėlio dykumoje. Žinoma, finale iš nusileidusio visomis spalvomis mirgančio kosminio laivo – miesto išlips ir tie dingę lakūnai, ir jūreiviai. Nors Spielbergas gerai jaučiasi kino reginiuose, tačiau efektas režisieriui visada yra kur kas svarbesnis už žmogų, todėl jo filme nėra ryškesnių aktorinių sėkmių.

Kontaktas (Contact)

1997 m. filmas sukurtas pagal žymaus JAV astrofiziko Karlo Sagano romaną. Pats visą gyvenimą skyręs kosmoso tyrinėjimams ir nežemiškų civilizacijų paieškai, autorius nagrinėja prielaidą, kaip elgtųsi žmonija, jeigu kontaktas su ateiviais galų gale būtų užmegztas.

Iš pirmo žvilgsnio siužetas gana paprastas: maža mergaitė Eli, kentėdama nuo skausmo, kurį sukėlė mylimo tėvo netektis, pasineria į mokslą ir ten tikisi rasti rūpimus atsakymus. Eina metai ir sėkmė neaplenkia: dr. Eli Arovi (Džiudi Foster) tampa puikia savo srities specialiste. Galingais teleskopais ji tyrinėja radijo signalus, skleidžiamus iš labai tolimų šaltinių. Persekiojama minties vieną dieną priimti pranešimą iš nežemiško proto, ji susiremia su savo instituto vadovu ir dideliu pastangų dėka išsikovoja teisę dirbti su didžiaisiais radijo teleskopais.

Ir štai vieną rytą ji priima kažką, kas turėtų sustiprinti jos tikėjimą: iš Vegos žvaigždės, nutolusios per 20 šviesmečių, ateina užkoduotas pranešimas. Atradimas neilgai lieka paslaptyje: pasaulio vyriausybės susivienija, kad iššifruotu perdavimą. „Kontaktas“ nuo kitų filmų apie ateivius, tokių kaip „Vyras juodais drabužiais“ („Men in Black“) arba „Nepriklausomybės diena“, skiriasi. Režisierius Robertas Zemeckis („Foresfas Gampas“) taip atsiliepia apie filmą: „Kontakte“ svarbiausia tai, kaip į „pranešimą“ reaguoja žmogus. Ne ateiviams tenka pagrindinis vaidmuo, bet mums. Kas atsitinka, kai supurtomas faktinis mūsų egzistencijos pagrindas? Mano nuomone, už potraukio tirti slepiasi ne tai, ką mes galime atrasti, bet veikiau noras pažinti save. O filmas kaip tik ir taiko į šio teiginio centrą“.

Nors filmas neturi jokio aiškaus religinio pranešimo, visgi „Kontakte“ įdomus mokslo ir krikščionybės susitikimas — jų bendrumas ir skirtingumas. Jeigu Palmeris Džosas kaip teologas neturi jokio Dievo įrodymo, tai Eli Arovi moksle gali pasiremti empiriniais faktais: po A seka B ir po to C. Tačiau taisyklė funkcionuoja neilgai: kai įvyksta skrydis į kosmosą ir kai pražūva brėžiniai, niekas ja nebetiki.

Pirmą kartą Eli susiduria su faktu, kad esama patiriamu dalykų, kurie negali būti niekaip įrodomi; ir ji turi pajusti, ką reiškia dėl savo įsitikinimų būti palaikytai nenormalia. Staiga pastorius Palmeris Džosas, o kartu su juo ir religija, nebestoją mokslo opozicijon, bet žengia kartu petys į petį. Juk jis ir Eli žino: visi mes ieškome savo ištakų. „Kontaktas“ — filmas apie šį ieškojimą. Laimei, jis irgi neduoda mums galutinio atsakymo.

Parengta pagal:

1. S. Macaitis. 100 žymiausių pasaulio filmų;

2. http://www.sci-fimovies.com

3. Žurnalas „Prizmė“