Elektroninės muzikos istorija
Graikiški eksperimentai
Jos šaknų galima ieškoti senovės Graikijoje. Eolinė arfa, taip pavadinta vėjo dievo Eolo garbei, buvo pirmasis automatinis instrumentas. Vėjas, užgaudamas skirtingo storio stygas, kurdavo keliabalsę harmoniją, taigi eolinės arfos muzika būdavo pačios gamtos improvizacijos. Gerokai vėliau, maždaug XVI-XVII a., prasidėjo intensyvi mechaninių instrumentų ir naujų muzikavimo būdų išradimo epocha.
1624 m. anglų filosofas ir esė autorius Francis Baconaas aprašė utopiją, kurią tuo metu išties buvo sunku įsivaizduoti: „Mes turime skambančius namus, kuriuose galime išgauti kiekvieną garsą ir jo kaitą. Kuriame ketvirčio garso harmoniją, ir dar smulkesnes garso dalelytes“. 1761 m. Paryžiuje sukonstruojamas elektrinis klavesinas, o 1833-34 m. Charles Babbage, britų mokslininkas, pagamino didžiulį mechaninį kompiuterį. Dar po trisdešimties metų Hermanno Helmholtzo parašyta knyga „Apie tono pajautimą“ (On the Sensations of Tone as a Physiological Basis for the Theory of Music) tapo vienu moderniosios akustikos pagrindų.
1897 m. buvo išrasta pianola, įsigalėjo Juliano Carillo mikrotonų teorija, dalijusi oktavą į 96 garsus; 1926 m. Niujorke buvo pademonstruoti instrumentai, išgaunantys šešioliktąją tono dalį. 1906 m. sukurtas dinamofonas, svėręs daugiau nei 200 tonų, ir perduodavęs garsus telefono laidais. 1910 m. Niujorke įvyko pirmoji radijo transliacija, o 1914 m. Milane surengtas pirmasis futuristinės muzikos koncertas, pavadintas „triukšmo menu“. 1926 m. vokietis Jorgas Mageris sugalvojo elektroninį instrumentą sfarofoną; porą kūrinių šiam eksperimentiniam prietaisui sukūrė Nikolajus Rimskis–Korsakovas. J. Mageris kūrė elektrinių varpų skambesį Richardo Wagnerio operos „Parsifalis“ pastatymui Bairoite, tačiau šis ir kiti eksperimentiniai to paties meistro instrumentai buvo sunaikinti per Antrąjį pasaulinį karą. XX a. pirmosios pusės prancūzų kompozitorius George’as Antheil sukūrė „Mechaninį baletą“ (Ballet Mechanique), skirtą atlikti fortepijonais, ksilofonais, pianola, durų skambučiais ir lėktuvo propeleriu… 1928 m. sukurtoms Marteno bangoms – klavišiniam instrumentui su neįprastomis galimybėmis – rašė ne vienas to meto kompozitorius, tarp jų – Arthuras Honeggeris, Olivier Messiaenas, Darius Milhaudas. 1935 m. Vokietijoje sukurtas ir pademonstruotas pirmasis įrašantis magnetofonas, o 1937 m. sukonstruotas elektroakustinis fortepijonas.
Karlheinzas Stockhausenas
Šiuolaikinės muzikos revoliucija
Po Antrojo pasaulinio karo vienas po kito išrandami nauji instrumentai, steigiamos eksperimentinės elektroninės muzikos studijos. Su kūrinio medžiagos neapibrėžtumu ir įrašais aktyviai eksperimentavo amerikietis Johnas Cage’as („Music of Changes“). Panašią muziką rašė Luciano Berio, Pierre’as Boulez’as, Karlheinzas Stockhausenas, naudodami elektroniškai generuojamus garsus. Pradėta elektronines partitūras kurti ir kino filmams („Atlantis“ „Forbidden Planet“,1956).Illinojaus universitete sukurtas Illiac styginių kvartetas buvo pirmasis kompiuteriu generuojamas kūrinys. Elektroninės studijos viena po kitos įkuriamos pasaulio sostinėse: Tokijuje, Varšuvoje, Londone, Stokholme, įvairiuose Amerikos miestuose. 1958 m. prancūzas Edgard’as Varese’as Pasaulio mugėje Briuselyje pristatė Elektroninę poemą. Atliktas su 425 garsiakalbiais ir vaizdinėmis projekcijomis, jis buvo vienas pirmųjų didžiųjų multimedia projektų. (Beje, kylant elektroninės ir kompiuterinės muzikos bangai, jai pradėjo priešintis tradicinės orkestrinės muzikos kūrėjai, iš įprastų instrumentų siekdami išgauti quasi – elektroninius garsus).
7-ajame dešimtmetyje atsirado ir iškart išpopuliarėjo elektriniai vargonai, elektrinė gitara; kuriamos naujos kompiuterinės programos (pvz., PR – 1) kurių tikslas – padėti apskaičiuoti muzikos kūrinio struktūrą, atlikti algoritmines operacijas. Leono Kirschnerio Trečiasis styginių kvartetas buvo pirmasis kūrinys su elektroninės muzikos elementais, pelnęs Pulitzerio premiją. 1976 m. sukurta Philipo Glasso ir libretisto Roberto Wilsono „Einstein on the Beach“ buvo įspūdingos apimties minimalistinė multimedios ‘opera’. 1977 m. Paryžiuje Pierre Boulez įkūrė Akustinės muzikos institutą (IRCAM).1988 m. išpopuliarėjo Steve’o Reicho kompozicija „Different Trains“ styginių kvartetui ir magnetofono juostai. Magnetofono juostą, kaip svarbią kompozicijos atlikimo dalį, naudojo argentinietis Mauricio Kagel. Vienu elektroakustinės muzikos pionierių tapo Jeano-Michelio Jarre’o. 1971 m. Paryžiaus operoje įvyko jo baleto premjera: tai buvo pirmasis viešas elektroakustinės muzikos atlikimas. Vėliau Jare, išleidęs keletą sėkmingų albumų, Paryžiuje surengė visus rekordus sumušusį šou su lazeriais, fejerverkais, projektoriais ir milžiniškomis garso sistemomis; reginį stebėjo milijoninė minia.
Šiandien muzika, sukurta naudojant elektroninius instrumentus (sintezatorius, ritmo mašinas, semplerius), jau nieko nebestebina. Ji, sugerdama į save nenuspėjamai ir greitai besiplėtojančio technologijų pasaulio procesus, naikina ribas tarp įprastumo ir neįprastumo ir vis dažniau užkariauja koncertų scenas.
Parengta pagal www.bernardinai.lt