Dangaus akmenys: meteoritai ir krateriai

Bolidas – krentantis meteoritas

Dievų dovanos ir bausmės

Tai, kad iš dangaus retsykiais krinta akmenys, žmonės pastebėjo labai seniai. Dar XVI a. pr. Kr. valdęs hetitų karalius tarp savo brangenybių kruopščiai saugojo juodą geležies gabalą, kaip atsiųstą jam iš dangaus dievų. Romos filosofas Plinįjus Vyresnysis I a. kalbėjo apie iš dangaus byrėjusią vilną, kraujo lietų, plytgalių ar net geležies gabalų krušą. Romos istorikas Livijus rašė, kad 654 m. pr. Kr. akmenys iš dangaus krito į Romą. Plutarchas I a. stebėjosi, kodėl dangų skrodžiantys „ugnies meteorai“ atrodo kur kas didesni už žemėn nukritusius akmenis. Taigi senovės išminčiai suvokė ryšį tarp nukritusių iš dangaus akmenų ir šviesių brūkšnių dangaus skliaute. Tik jų kilmė buvo interpretuojama skirtingai: vieni samprotavo, kad į Žemę krinta planetų nuolaužos, kiti tikino, kad žemėn krinta tai, ką anksčiau yra pakėlęs vėjas.

Kosminių kataklizmų aidą galime aptikti ir senovės mitologijoje. Tikriausiai pamenate senovės graikų mitą apie Faetoną, kuris įsigeidė pasivažinėti Saulės dievo Helijo vežimu, tačiau nepajėgė suvaldyti jo žirgų. Romėnų poetas Ovidijus, taip atpasakoja senovėje įvykusią katastrofą: Kaukazo, Mažosios Azijos, Dinarų, Alpių, Apeninų kalnų šlaituose užsidegė miškai, liepsnojo upių pakrantės, garavo ir net užvirė vanduo Gange, Done, Dunojuje, Reine, Ronoje, Oronte, Nilo žemupyje. Buvo nuteriotos ištisos tautos. Išdegė ir virto dykuma Libų žemė. Mitą galima būtų laikyti fantastišku senovės žmonių prasimanymu, jeigu Libijos dykumoje ir Vakarų Egipte nebūtų randama išsilydžiusių iš smėlio stiklo gniutulų. Tarp jų pasitaiko ir sveriančių vieną kilogramą. Šitoks stiklas vadinamas lešateljeritu. Jis išsilydo, jeigu smėlis įkaista daugiau kaip 1710 °C. Galbūt šis stiklas susidarė Žemei susidūrus su dangaus kūnu? Tai primena Tunguskos katastrofą, tik kur kas didesnio masto. Karelų ir suomių nacionaliniame epe maišosi kamuolinio žaibo ir kritusio į ežerą meteorito vaizdiniai. Keturiasdešimt septintoje giesmėje apie Kalevalą giedama, kad danguje praplyšo skylės, oras kibirkščiavo ir žiežirba lėkė kiaurai debesis. Kai ugnis įkrito į ežerą, šis putojo ir audringai iš krantų veržės.

Senovės lietuvių pasakojimai apie supykusį Perkūną, danguje ritinėjantį ir trankantį akmenis, taip pat galėjo būti sukurti nukritus akmenims iš dangaus. Galimas daiktas, kad ir aitvaro vaizdinys susijęs su danguje žybsinčiais meteorais.
Istorijos šaltiniuose seniausiais meteorito kritimas aprašytas 2133 m.pr.Kr. kinų metraščiuose. Seniausiais išlikęs meteoritas nukrito 861 m. Japonijoje. Seniausias dangaus akmuo, aprašytas Europos metraščiuose, rastas 1492 m. šalia Ensisheimo (Prancūzijoje).
Nukritę iš dangaus akmenys buvo labai vertinami ir net garbinami. Pavyzdžiui, manoma, kad šventajame musulmonų mieste Mekoje ant Kaabos šventyklos sienos pritvirtintas Juodasis akmuo yra meteoritas. Panašus akmuo buvo saugomas Artemidės šventykloje Graikijoje. Meteoritų rasta actekų piramidėse ir kilmingųjų indėnų kapuose.

Meteorų lietus („krentančios žvaigždės“)

Iš kur danguje akmenys???

Paradoksalu tai, kad nors yra daug gerai žinomų „dangaus akmenų“, kartais net grandinėmis prirakintų, kad nenulėktų atgal į dangų, oficialiojo mokslo autoritetai nė už ką nesutiko jų pripažinti.  Paryžiaus mokslų akademija 1772 m. paskelbė garsiojo chemiko A.Lavuzjė pasirašytą dokumentą, kuriuo teigiama, kad „akmenys negali kristi iš dangaus, nes ten jų nėra“. Manyta, kad Žemę gaubianti erdvė yra visiškai tuščia, arba ją užpildo nematerialus eteris, kuris netrukdo planetų judėjimui. 1790 m. Prancūzijoje lyg tyčia nukrito meteoritas, kurį savo akimis matė daug miestiečių. Kai apie neeilinį įvykį meras pranešė Paryžiaus mokslų akademijai, akademikas K.Bertole pareiškė, jog liūdna, kad municipalitetas rašinėja visokias pasakėles.

XVIII a. pabaigoje dar gyvavo Aristotelio laikų nuomonė, kad meteoritai susidaro atmosferoje ir nukrinta, neatlaikę savo svorio. Spėliota, kad tai yra „perkūno akmenys“, apsvilinti žaibų. Juk iš dangaus kartais krenta kiaušinio dydžio ledinės krušos gabalai? Ore visada būna dulkių, audros metu tvykstelėjęs žaibas galbūt iš dulkių tumulo suvirina akmenį? O gal meteoritus svaido ugnikalniai? Islandijoje ar Italijoje griaudėjantys vulkanai gali švystelėti kokį aprūkusį akmenį, pavyzdžiui, į Prancūziją.
Kaip tik tuo metu vokiečių fizikas E.Chladnis, kruopščiai ištyręs Sibire ir Argentinoje rastus keistus akmenis, pradėjo įrodinėti, kad jie negalėjo susidaryti Žemėje natūralių geologinių procesų metu ir yra kosminės kilmės. Tačiau kai 1792 m. Chladnis apie tai parašė savo knygoje. Dauguma jo kolegų pavadino darbą kvailyste, neverta netgi kritikos.

1803 m. balandžio 26 d. mažame Leglio miestelyje Normandijoje vidury dienos iškrito gausi (apie 2500) meteoritų kruša. Paryžiaus mokslų akademija, norėdama nuraminti visuomenę ir visiems laikams nutildyti kalbas apie „dangiškuosius akmenis“, pasiuntė į Leglį fiziką Ž.Bio. Pastarasis grįžo su gausia įrodymų kolekcija, ir akademikams teko patikėti jog akmenys gali kristi iš dangaus. Bet kai 1807 m. gruodžio mėnesį Konektikuto valstijoje, JAV, nukrito keli akmens gabalai ir du profesoriai išsamiai pakomentavo unikalų įvykį laikraščiuose, trečiasis JAV prezidentas T.Džefersonas, į tai pareiškė: „lengviau patikėti, kad du profesoriai meluoja, negu sutikti, kad akmenys gali kristi iš dangaus“.
Pradėjus tyrinėti meteoritus laboratorijose, tokie egzotiški spėliojimai nepasiteisino. Jaunas britų chemikas E.Hovardas XIX a. pradžioje neginčijamai įrodė, kad iš dangaus nukritę akmenys panašūs vienas į kitą, bet labai skiriasi nuo žemiškų uolienų. Jo, o taip pat E.Chladnio tyrimai vertė pripažinti, kad meteoritai susiję su „krintančiomis žvaigždėmis“. Tačiau Chladnio tyrinėtas Sibiro akmuo oficialiai buvo pripažintas meteoritu tik 1902 m., t.y. praėjus 131 metams nuo jo radimo.

Akmeninis meteoritas su chondromis

Kosmoso gabalėlis rankose

Pasaulio muziejuose tėra tik keletas tūkstančių meteoritų – kietų meteoroidų liekanų, praskriejusių Žemės atmosferą ir nukritusių ant paviršiaus. Kadangi jie pradėti rinkti vos prieš 200 metų, lyg ir nemažai. Tačiau, lyginant su kosminių palydovų duomenimis, kad į Žemę kasdien krinta dešimtys tonų meteorinės medžiagos, – kiekis labai nedidelis. Taip yra visų pirma todėl, kad kosminės dulkės ir smulkios nuolaužos skrosdamos atmosferą įkaista, lydosi ir išgaruoja. Apskaičiuota, kad meteoroidui įlėkus į atmosferą 12 km/s greičiu, netenkama 80-90 proc. pradinės masės. Jei greitis dar dvigubai didesnis, lieka vos 1 proc. pradinės masės. Žinoma, tai priklauso ir nuo meteoroido vidutinio tankio bei sandaros. Žemės paviršių pasiekia tik tie kūnai, kurių pradinė masė didesnė kaip 1 kg. Kita priežastis – dauguma meteoritų krinta į jūras ir vandenynus, miškus ir kalnus, negyvenamas dykumas, ašigalių ledynus ir t.t. Trečia, toli gražu ne kiekvienas sugeba atpažinti meteoritą tarp lauko akmenų. Dar viena priežastis – ne visi meteoritai vienodai patvarūs: vieni sutrupa į daugybę smulkių gabalėlių dar lėkdami atmosferoje, kiti suyra Žemės paviršiuje, veikiant vėjo ir lietaus erozijai. Ir pagaliau, – dalis kosmoso svečių užpustomi sniegu, užnešami dulkėmis, įšalą ledynuose ir t.t.

Patys didžiausi meteoritai guli ten, kur nukrito. Pavyzdys – Hobos meteoritas, 1920 m. rastas Namibijos šiaurėje netoli Grutfonteino miesto. Jo masė 66 t, ilgis 2,7 m, aukštis virš grunto – 0,9 m. Bakubiritos akmuo Meksikoje sveria 27 t. Juos lanko turistai kritimo vietoje. Didžiausias muziejinis meteoritas į Niujorką 1897 m. atgabentas laivu iš Grenlandijos. Jo masė – apie 34 t. Eskimai apie jį žinojo nuo 1818 m. Atsiskėlę gabalų, darydavosi iš jo peilius ir harpūnų antgalius. Vienas didžiausių iš suskilusių meteoritų buvo ir Sichote Alinio meteoritas, 1947 m. Primorės krašte 4-5 km aukštyje suskilęs į daugybę skeveldrų. Surinkta 23 t jo gabalų.
Ilgiausiai užsibuvęs „svečias iš dangaus“ 1952 m. rastas Švedijoje: jis pragulėjo žemėje 463 mln. metų.

Meteoritai skirstomi į tris pagrindines grupes: geležiniai (sideritai), geležiniai akmeniniai (siderolitai) ir akmeniniai (aerolitai), kurie dar skirstomi į chondritus ir achondritus. Didžiausia dalis nukritusių meteoritų yra akmeniniai, o dauguma jų – chondritai (turintys savyje sferinių darinių  iš geležies, aliuminio ir magnio silikatų). Visi meteoritai turi tam tikrų specifinių požymių, pagal kuriuos net labai seniai nukritusius meteoritus galima atskirti nuo žemiškų uolienų.

Paslaptingas Salantų meteoritas

Lietuviški radiniai

Kiek meteoritų rasta Lietuvoje? Pirmasis 1877 m. birželio 17 d. nukrito Panevėžio apskrityje Juodžių kaime. Šio akmens gabalai atsidūrė Čikagos, Londono, Paryžiaus ir Vienos muziejuose. Antrasis 1908 m. gegužės 25 d. nukrito Akmenės apylinkėse. Šio maždaug 1 kg masės meteorito likimas nežinomas. Trečiasis 1929 m. vasario 9 d. nukrito Anykščių rajone: 11 jo gabalų surinko Andrioniškio valsčiaus ūkininkai. Jų suminė masė 3,86 kg. 1933 m. vasario 1 d. 35-40 km į pietus nuo Andrioniškio nukrito kitas – Žemaitkiemio meteoritas. Surinkta 20 gabalų, iš viso apie 42 kg. Abu pastarieji meteoritai akmeniniai. Saugomi Geologijos muziejuje Vilniuje. Sprendžiant pagal kritimo vietą ir laiką, abu jie priklausė tam pačiam kosminiam kūnui.

Jeigu manote, kad jums nusišypsojo laimė ir radote meteoritą Lietuvoje – kreipkitės į Molėtų observatorijos specialistus dėl jų ekspertizės. Pvz., 2003-2006 m. žmonės davė ištirti 6 pavyzdžius. Deja, nė vienas nebuvo pripažintas svečiu iš kosmoso. Rašykit, siųskit nuotraukas ar tarkitės dėl pavyzdžių parodymo moletu.observatorija@gmail.com, arba tel. 8 615 65 677. Astronomai pažada pavyzdžius grąžinti! 🙂 Taip pat rastos uolienos sudėtį galbūt galėtų padėti nustatyti Vilniaus universiteto Gelogijos ir minerologijos katedra ar Gamtos tyrimų centro Geologijos ir geografijos institutas.

Dar viena legenda yra užgimusi Salantuose. Kapinėse ant vieno paminklo stebina keistas užrašas, kad „po šiuo meteoritu ilsisi J. ir M.“. Sklinda kalbos, kad 1965 m. vyriškį pievoje užmušė iš dangaus nukritęs akmuo, iš kurio dabar ir padarytas tas antkapis. Deja, jokio mokslinio įrodymo šiai legendai kol kas nėra. Priminsime, kad istorijoje nėra nė vieno dokumentais patvirtinto atvejo, kad meteoritas būtų užmušęs žmogų, todėl legendai pasitvirtinus, Salantai gali išgarsėti pasauliniu mastu.

Jeigu matėte meteorito kritimą arba radote įtartiną akmenį, daugiau apie tai, kaip atpažinti dangiškąjį svečią galite pasiskaityti čia (anglų kalba).
Taip pat verta peržiūrėti netikrų „meteoritų“ galeriją čia (anglų kalba) >>>

Mizarų meteoritinio kraterio vieta

Lietuvos meteoritiniai krateriai

Pažiūrėję į Mėnulio nuotraukas, matome, kad visas jo paviršius nusėtas įvairaus dydžio, apvaliom įdubom — krateriais. Dauguma jų susidarė nukritus ant Mėnulio meteoritams ir asteroidams. Nemažai tokių smūgių patyrė ir mūsų Žemė. Tik jos paviršiuje meteoritiniai krateriai, šitos „žvaigždžių žaizdos“ (astroblemos) ilgainiui „užgyja“. Vanduo, vėjas ir žemės trauka nuardo sutrupintų uolienų pylimą, susidariusį aplink kraterį sprogimo metu, o pačią įdubą užpildo nuosėdomis, suneštomis nuo šlaitų, ir tolimesnių apylinkių, o kartais kraterį užkloja jaunesnių nuogulų sluoksniai ir jis visai išnyksta nuo žemės paviršiaus. Tokius palaidotus meteoritinius kraterius nelengva aptikti ir atpažinti, tačiau pasaulyje jau rasta netoli 200 astroblemų, nuo kelių šimtų metrų iki 100 km skersmens.

Viena jų yra netoli Druskininkų kurorto. Tik nepagalvokite, kad tai Raigardas. Jo kilmė visai kitokia. Meteoritinis krateris žemės paviršiuje nematomas, jis yra po Mizarų kaimu ir vadinamas jo vardu. Kraterio skersmuo – 5 km, o gylis – 250 m. Galima tik įsivaizduoti, koks galingas turėjo būti sprogimas, kurio energija prilygsta daugybės atominių bombų energijai ir nedaug skiriasi nuo visų žemės drebėjimų, įvykstančių per metus visame pasaulyje energijos.
Sprogimo vietoje liko žiojėti didžiulė duobė, išmušta granito ir gneiso klode, buvusiame tada žemės paviršiuje. Krateryje iki kelių šimtų metrų gylio šios uolienos buvo labai sutrupintos, vietomis tekšnojo jų ugninio lydalo ežerai, panašūs į lavą, išsiliejusią iš ugnikalnių. Pagal tam tikrus požymius, išlikusius šiose sutrupintose ir išlydytose uolienose, nustatyta, kad sprogimo metu temperatūra galėjo siekti 2000—2500° C, o slėgis — kelis šimtus tūkstančių atmosferų. Visa tai liudija, kad į Žemę turėjo rėžtis apie 200 m. skersmens kosminė uola!
Mizarų kraterį ilgainiui užpildė „normalių“ nuosėdinių uolienų – smiltainio, aleurito, molio storymė. Jose aptikti gyvūnų likučiai rodo, kad ši katastrofa įvyko prieš 500—600 milijonų metų.

Kitas, dar didesnis, beveik 8 km skersmens krateris yra prie Veprių miestelio Šventosios slėnyje. Čia meteoritas trenkė į minkštas nuosėdines paleozojaus uolienas — smiltainį, klintį, todėl kraterio gylis buvo per 500 m. Dabar jį užpildo po sprogimo sukritusios atgal į kraterį ar suplautos nuo šlaitų uolienų nuolaužos, o virš jų — normaliai sluoksniuota molio ir smėlio storymė. Šitie viršutiniai sluoksniai susiklojo jau juros periode, nedideliame ežere, kuris susidarė krateryje. Pagal tų nuosėdų amžių nustatyta, kad meteoritas krito prieš 150—160 milijonų metų. Dar vėliau kraterį užklojo kvartero nuosėdos, ir dabar duomenys apie kraterį ir jo uolienas gaunami tik gręžiniais.

Robertas Putinas iš „Minijos naftos“ interpretuodamas Lietuvos pajūrio 3D seisminius duomenis iškėlė hipotezę, kad ties Šiūparių kaimu (šalia Gargždų) beveik 2 km gylyje (kas atitiktų kambro laikotarpį) palaidotas maždaug 700 m skersmens krateris. Daugiau apie tyrimo rezultatus skaitykite žurnale „Geologijos akiračiai“.

Meteoritai ir asteroidai krito ant Žemės per visą jos gyvenimo laiką, ne tik prieš milijonus metų, bet ir visai neseniai. Tų kritimų pėdsakai ir dabar ryškūs žemės paviršiuje. Pavyzdžiui, Estijoje yra surasta net keliolika meteoritinių kraterių, kurių skersmuo nuo kelių iki 110 metrų. Jie susidarė tik prieš keletą tūkstančių metų, kai čia jau gyveno žmonės. Tokių nedidelių meteoritinių kraterių tikriausiai yra ir Lietuvos paviršiuje, tik mes nesugebėjome juos surasti arba atpažinti. Mat meteoritiniai krateriai, susidarę smėlyje, labai panašūs į kitokios kilmės įdubas, susiformavusias kitokiu būdu, pavyzdžiui, ištirpstant palaidoto, užnešto smėliu ledo luitams ledyn-laikių pabaigoje.

Iš tokių neaiškios kilmės įdubų garsiausia ir įspūdingiausia yra Velnio duobė netoli Aukštadvario. Prie Molėtų, Misiūniškio kaime, yra kita apvali įduba, nepasižyminti nei dydžiu, nei gyliu, bet jos šlaitų smėlyje daug smulkių apvalių rutuliukų, kuriuos traukia magnetas. Tokių rutuliukų pasitaiko meteoritiniuose krateriuose. Tačiau vieno to fakto įdubos kilmės įrodymui neužtenka, o naujesni tyrimai kelia naują biolokacinės anomalijos hipotezę.

Lietuvos geologijos tarnybos specialistai siekia surinkti kuo daugiau informacijos apie jau atrastus kraterius ir aptikti kitus galimus kraterius, juos ištirti ir aprašyti. 2015 m. pagal specialistų surinktą informaciją vykdant kitus geologinius darbus ir atsižvelgiant į gautus pranešimus apie ypatingas paviršines geologines struktūras buvo pasirinktos tirti šios įdubos: ežeras (Kaišiadorių r.), Jokimo duobelė (Utenos r.), Skaudvilės įduba (Tauragės r.), Misiūniškio duobelė (Rokiškio r.), Neciūnų įduba (Biržų r.), Lausgenių „velniaduobė“ (Trakų r.), Mačiukų pelkė (Plungės r.) ir kt. Įdubose atlikti gręžimai, grunto, žiedadulkių bei sporų, rastų grunto mėginiuose, tyrimai. Tikimasi, kad užbaigus projektą pavyks nustatyti ir aprašyti naujus smūginius kraterius Lietuvoje.