Kosminio kino istorija

Kosminė fantastika kine

Nuo tada, kai 1895 m. broliai Liumjerai viešai pademonstravo pirmuosius kelių minučių trukmės filmus, kino industrija, kaip ir tas pirmasis traukinys, ekrane lekiantis į žiūrovus, milžinišku greičiu įsiveržė užkariauti naujus pažinimo horizontus. Juk kinas tai ne viena pasilinksminimo forma, bet ir puiki priemonė papasakoti apie nebūtus fantastinius pasaulius, priversti pamąstyti apie ateitį ar net pagąsdinti ir pamokyti.

Pirmyn į Mėnulį!

Pirmieji fantastiniai filmai, tiesa, nepasižymėjo siužeto vingrybėmis. Paprasčiausiai buvo parodomos įsivaizduojamos ateities technologijos. Suprantama, šie nespalvoti filmukai truko neilgai ir buvo begarsiai.
Pirmas žymus fantastinis filmas apie kelionę į kosmosą, kuris sužavėjo pasaulį, tai 14 min. trukmės „Kelionė į Mėnulį“. Šioje 1902 m. amerikiečių juostoje nebyliai pasakojama, kaip grupelė mokslininkų sulipę į patrankos sviedinį nuskrieja į Žemės palydovą ir sutinka ten gana nedraugiškai nusiteikusius čiabuvius. Kaip ir „Kelionė į Mėnulį“, taip ir kiti fantastiniai filmai tuo metu dažnai rėmėsi prancūzų nuotykinių romanų rašytojo Žiulio Verno kūrinių siužetais.

Pirmieji „blokbasteriai“

XX a. trečiame dešimtmetyje Holivudo dominavimui kine pasipriešino Europos kinas. Tai buvo laikai, kai filmai gvildeno filosofines problemas ir pranašiškai žiūrėjo į ateitį. Dėmesio verta vokiečių režisieriaus Frico Lango antiutopinė juosta apie ateities miestą „Metropolis“ (1927 m.) bei to paties režisieriaus „Moteris mėnulyje“ (1929 m.). „Metropolis“ sužavėjo ne tik kraupiu 2026 m. didmiesčio vaizdu, bet ir spec. efektais bei masinėmis scenomis, kuriose filmavosi tūkstančiai statistų. Tuo metu Holivudas daugiausia kūrė lengvo siužeto nuotykinius filmukus.
Ketvirtajame dešimtmetyje Didžiosios depresijos nualintam pasauliui Holivudas pažėrė dar daugiau nuotykinių juostų, kurios leisdavo žmonėms atsipalaiduoti ir atitrūkti nuo niūrios kasdienybės. Prasidėjo kino su garsu triumfo žygis. Bet kosminių kelionių temos Holivude buvo privengiama. Dominavo neįmantrūs filmai apie žmonių gyvenimą. Spec. efektais išsiskyrė tik įžymusis „King Kongas“, susuktas 1933 m. Šiame dešimtmetyje suklestėjo ir serialai, tarp kurių paminėtinas kosminių nuotykių prisodrintas „Flash Gordon“ (1936-1940).

Tuo tarpu anapus Atlanto britai pastatė futuristinį filmą apie ateinančius laikus „Things to come“, kuriame parodė įsivaizduojamą XX a. pab. pasaulį ir net pirmąją kosminę ekspediciją aplink Žemę. Prie filmo scenarijaus darbavosi žymus rašytojas fantastas Herbertas Velsas, knygų „Pasaulių karas“ bei „Nematomas žmogus“ autorius. Net ir rusai kinematografijoje stengėsi neatsilikti nuo buvusių karo sąjungininkų – pastatė filmą „Kosminis reisas“ apie šaunios trijulės kelionę į Mėnulį.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kosminė fantastika iš vis buvo užmiršta. Ir taip kieme ne mažiau „fantastiški“ dalykai dėjosi. Nebent vokiečiai kažkokiu būdu 1944 m. pastatė filmą apie baroną Miunhauzeną, skriejantį ant patrankos sviedinio. Tuo tarpu amerikiečiai karo baimę slopino žiūrėdami smagius pasaulio gelbėtojo iš kitos planetos – Supermeno nuotykius.

Karas persikėlė į ekranus

Ir po karo žmones traukė gėrio ir blogio kova. Kai vokiečiai buvo nugalėti, „blogiečiais“ tapo … ateiviai iš kosmoso. 1951 m. Holivudas pastatė filmą „Kažkas iš kito pasaulio“ („The thing from another world“), kuriame žemiečiams grasina ateiviai, atkasti Antarktidos sniegynuose. Kartais svečiai iš kosmoso įspėja apie kylančias grėsmes pačiai Žemei („Diena, kai Žemė sustingo“, 1951 m.), tačiau piktieji užkariautojai dominavo ekranuose: vieni atskrido iš Marso („Pasaulių karas“, 1953m.), pas kitus apsilankė patys kosmonautai („Uždrausta planeta“, 1956 m.). Šeštojo dešimtmečio pabaigoje žmonija gyveno kosminės eros išvakarėse, todėl filmai apie raketas, kosmosą, kosmonautus ir ateivius pasipylė kaip iš gausybės rago. Štai 1956 m. juostoje „Žemė prie skraidančias lėkštes“, piktieji marsiečiai grobė į atmosferą paleistas raketas. Kitą kartą žmonėms grasina tiesiog svetima į Saulės sistemos prieigas atsitiktinai užklydusi planeta („Kai pasauliai susidurs“, 1951 m.). Nenuoramos Žemės gyventojai ir patys neišsitenka gimtojoje planetoje todėl keliauja link Marso. Žinoma, pakeliui susipyksta ir pradeda kovoti tarpusavyje („Kosmoso užkariavimas“, 1955 m.). Arba grįžę parveža namo visokių pandoros skrynios vertų nelaimių („Pikta raudonoji planeta“, 1960 m.). Kai kurių filmų idėjos buvo sėkmingai panaudotos vėlesniuose filmuose. Pvz., juostoje „Tai! Siaubas iš kosmoso“, susuktoje dar 1958 m., marsietiškas vampyras terorizuoja kosminio laivo ekipažą.

Kinas kosminės eros aušroje

Prasidėjus kosminei erai, viena kino juosto savo poveikiu kino istorijai nustelbė visas likusias. Kai kalbama apie septyniasdešimtuosius metus, kiekvienas prisimena Stenlio Kubriko superfilmą „2001 metų kosminė odisėja“. Juosta susukta pagal žymaus fantasto Artūro Klarko novelę „Sargybinis“ („Sentinel“). Stebinantis pačiais įspūdingiausiais specialiaisiais efektais, filmas tuo metu kainavo net 10,5 mln JAV dolerių. Nuo šiol kino studijos pradės investuoti į efektus ir filmo kokybę vis didesnes sumas. Aštuntame dešimtmetyje kino ekranuose klasikinė kosminė fantastika užleido vietą paranojiškiems filmams prisodrintiems mistikos. Žiūrovai plūdo į sales žiūrėti kosminės ekologinės antiutopijos „Tylus bėgimas“ (1972 m.), evoliucinės antiutopijos „Beždžionių planeta“ (1968 m.). Režisierius Dž. Lukasas debiutavo slegiančiu „THX 1138“ (1971 m.), pasakojančiu apie ateities pasaulį, kuriame visuomenės nariai kontroliuojami stipriais narkotikais, o vėliau pastatė kultinę kosminių nuotykių sagą „Žvaigždžių karai“. Kitapus Atlanto, rusų režisierius A.Tarkovskis susuko psichodelinį „Soliarį“ apie mąstantį kitos planetos vandenyną su D.Banioniu pagrindiniame vaidmenyje.

Tūkstantmečio pabaiga

Devintajame dešimtmetyje karaliavo lengvo turinio spec. efektų prisodrintos nuotykinės kino juostos. Pastatytos dar dvi „Žvaigždžių karų“ serijos. Didžiajame ekrane įspūdingai atgaivinta „Žvaigždžių kelio“ („Star Treck“) kosminė epopėja. Siaubo filmų tarpe triumfavo kvapą gniaužiantis Ridlio Skoto „Svetimas“ (1979 m.) ir jo tęsinys. Kiberpanko revoliucijos pradžią didžiajame ekrane skelbė to paties R. Skoto „Bėgantis ašmenimis“ („Blade runner“, 1982 m.). Tačiau kai kurie filmai, kuriems buvo pranašauta sėkmė kino salėse, žiūrovų taip ir nepritraukė. Dėmesio nesulaukė ir populiaraus F.Herberto romano „Kopa“ ekranizacija.

Paskutiniame XX a. dešimtmetyje kino ekranuose vėl užvirė kova. Žmonės susirėmė ir su piktaisiais ateiviais, naikinančias planetos didmiesčius filme „Nepriklausomybės diena“ (1996 m.), ir su asteroidais („Amargedonas“, 1998) arba kometomis („Gilus sukrėtimas“, 1998 m.). O intelektualesniems žiūrovams buvo siūloma pasinerti į genų inžinerijos tolimuose pasauliuose problemas („Gataka“, 1997) ar į bendravimo su nežemiškom gyvybės formom peripetijas („Contact“, 1997).

Naujos galimybės

Kokį XX a. kinematografijos palikimą jaučiame naujo tūkstantmečio juostose? Visų pirmą, dominuoja didelio biudžeto įspūdingais vaizdais viliojantys filmai. Džiugu, kad dažniausiai tokiais tampa būtent fantastiniai filmai. Tačiau lazda turi du galus – tobulėjant vizualiam poveikiui, nyksta psichologinis ir filosofinis užtaisas. Filmai dažnai primena ilgus ir naivius muzikinius klipus. Trūkstant naujų idėjų dar ekranizuojamos tos pačios istorijos („Pasaulių karas“, „Diena, kai Žemė sustojo“, „Soliaris“ ar  „Star Treck“). Tačiau retkarčiais kaip bolidai blyksteli ir unikalių siužetų filmai. Filme „Užmirštieji“ („Oblivion“) Tomas Kruzas pats to nesuvokdamas ateivių rankomis naikina Žemės civilizacijos likučius. Dar kartą prie pirktųjų ateivių temos jis sugrįžta laiko kilpose vykstančiame kare („Ties rytojaus riba“ – „Edge of tomorrow“, 2014 m.). Filme „Elysium“ nagrinėjamos ir socialinės temos, kai turtingųjų sluoksnis palieka paprastus mirtinguosius Žemėje vargelio vargti, o patys išsikelia gyventi į milžinišką kosminę stotį. Įspūdingos fantastinės juostos šiais laikais pritraukia dar didesnes žiūrovų mases. Žanrui antrą kvėpavimą suteikė trimačio kino (3D) galimybės. Jos suteikia žiūrovams unikalią progą betarpiškiau išgyventi kosmines keliones („Gravitacija“, 2013 m.).  Jumoro mėgėjai neliko abejingi šmaikščiai juostai apie kosmoso plėšikus „Galaktikos sergėtojai“ (2014 m.), o pasiilgę išties rimtų temų mėgavosi filmu „Mėnulis“ (2009 m.), kur Mėnulio landšafto fone gvildenamos gana žemiškos etinės žmonių klonavimo problemos. Kino kūrėjai, siekdami kuo tiksliau parodyti kosmose vykstančius reiškinius net konsultuojasi su mokslininkais ir inžineriais. Pvz., 2014 m. juostoje „Tarp žvaigždžių“ („Interstellar“) buvo modeliuojama tikrų tikriausia juodosios skylės aplinka. Po ilgos virtinės nesėkmingų filmų apie svetimus (aliens), temą gvildenti vėl ėmėsi pirmasis režisierius Ridlis Skotas ir sukūrė įsimintiną filmą apie įvykių priešistorę („Prometėjas“, 2012 m.). Tas pats režisierius 2015 m. dar kartą kosminę tematiką į ekranus sugražino pastadydamas filmą „Marsietis“. Deja, ši kino juosta galėjo įsiminti nebent įspūdingais Marso 3D lanšaftais.

Tikėkimės, kad ateityje mūsų laukia dar daugiau įdomybių ir naujovių, nes netrukus gyvus aktorius iš ekranų bandys išstumti visiškai skaitmeniniai personažai.
Parengta pagal žurnalą „Mir fantastiki“ ir kt.