Kosminė poezija

Lietuvių klasikų kūriniuose galima atrasti nemažai gražių eilių apie žvaigždėtąjį dangų. Pateikiame keletą įdomesnių eilėraščių. Malonaus skaitymo!

Vytautas Mačernis. Naktį.

Naktį sapno angelas prieina tyliai
Prie manęs, pabudina ir sako:
„Žvelk, už lango nuostabi nakties idilė…
Mėnesiena, žvaigždės, Paukščių Takas…

Nusimesk tą juodą liūdesio apsiaustą!“ –
Jis man duoda lengvą džiaugsmo skraistę,
Užkelia mane ant debesėlių plausto
Ir paleidžia plaukt per dangų skaistų…

Aš plaukiu erdvėm, dainuodamas linksmai
Grįžtančio tėvynėn jūrininko dainą…
Uostas… Mylima manęs sutikt ateina

Prie krantinės… Plazda vėjuje plaukai…
Dega akys… Ji visa džiaugsmu nušvitus…
Pabundu… Žiemos paniuręs, pilkas rytas.

Jurgis Baltrušaitis. Amžių žvaigždynas.

Į kalėdų žilą naktį aš žiūriu –
Daug beglobės žemės žiburių,
Daug žvaigždžių, žvaigždynų aš matau,
Jų stebuklus, žemės kurmi, – tau!

Kur tik žvelgsi, žėri atdarai
Aukso bokštai, arkos, aukurai –
Ar nemoki melstis, negali,
Mano žemės prote, nebyly?

Vien žvaigždžių nakties tyla pilna!
Va, ant žemės veržiasi viena!
Va, kita! Greičiau. praverk duris –
Bus, kaip ji, ir tavo žiburys…

Vincas Mykolaitis – Putinas. Rudenio naktį.

Tyli naktis, šviesi rudens naktis,
Skambi, kaip dainiaus kankliai šilkastygiai,
Plikus laukus, ir pievas, ir girias
Užliejo sidabru taip lygiai, lygiai.

Vėlai aš išėjau į tuščią lauką
Tavim pasigėrėt, gilus dangau.
Pakėliau veidą į žvaigždėtą aukštį –
Ir tartum lašas jūroj išnykau.

Ir nežinau, kad aš buities kelionėj
Minu vien žemės tremtinio takus,
O mano džiaugsmas, poilsis ir laisvė
Toli, kaip aukštos žvaigždės ir dangus.

Ir nežinau, kad ryt ir vėl su saule,
Ant veido užsimovęs margą kaukę,
Žingsniuosiu, kaip lyg šiol, į šviesų rūmą,
Kur nieks mane nei sveikina, nei laukia.

Ir nežinau, kad visos mano dienos
Bus ta pati be vilties vienuma,
Kur mano siela, kaip nyki liepsnelė,
Klajos dangaus žvaigždėto laukdama.

Tyli naktie, šviesi rudens naktie!
Tau daug yr žiburių dangum spindėti,
O man širdis viena, tyli liūdna:
Tau šviesti ir žavėt o man mylėti.

Bronius Krivickas. Iš ciklo „Neužmirštuolei, žydinčiai naktį“

Erdvės žydros. Erdvės žiburiuotos.
Vakaras ir šiltas, ir jaukus.
Švelnios miglos sklaistos po laukus.
Matos mėnuo pro rugių akuotus.

Žvelgiam tylūs į bedugnį aukštį,
Į gelmes, tokias skaisčias, blaivias,
Ir paleidžiam skristi į erdves
Savo ilgesį kaip šviesų paukštį.

Ir sparnais lengvais ir sidabriniais
Lekia lekia jis gelmėm žydrynės,
Kol paklysta tarp žvaigždžių ūkų,

Ir, neperlėkęs erdvės bekraštės,
Vėl į jaukią žemę susimąstęs
Grįžta Paukščių spindinčiu Taku.

Maironis. Saulei leidžiantis.

Taip liūdna man kartais ant saulės laidos!
Tarytum šviesos spinduliuos
Palydžiu sapnus paskutinės maldos;
Lyg, rodos, ko trokštu, gailiuos!
Ir norint rytojaus sulaukti viliuos,
Man liūdna ant saulės laidos.

Ilgėjimo mintys eilių eilėmis
Vyniojasi iš atminties:
Vilioja į tolį žvaigždžių akimis
Po priedanga sargo-nakties,
Ir slėgdamos gula sunkiai ant širdies
Tos mintys eilių eilėmis.

Pavargusiai gamtai ilsėtis ramu
Po priedanga melsvo dangaus:
Žvaigždžių milijonai žydru margumu
Iš aukšto ant jos besargaus;
Tik atilsio mano dvasia neragaus,
Nors gamtai ilsėtis ramu!

Adomas Mickevičius. Ponas Tadas (ištrauka)

Sutemo jau. Vilkai miškely palei upę
Žioruojančiom akim spoksojo atsitūpę,
O dar toliau — tenai, kur horizonto ribos,
Tai šen, tai ten laužai naktigonių sužibo.
Mėnulis, pagaliau išlindęs iš už miško,
Sidabrine šviesa dangun ir žemėn tiško
Ir antklodę tamsos nuo jų pusiau nuklojo,—
Kaip du jaunavedžiai laimingi jie miegojo:
Ilsėjosi dangus, žemelę apkabinęs,
O žemė glaudėsi prie jo šviesios krūtinės.

Viena kita žvaigždė padangėje pakibo;
Šimtai ir tūkstančiai bematant jų sužibo.
Jau matėsi Dvyniai — žvaigždelė prie žvaigždelės,
O slavų kraštuose tai — Lėlė prie Polelės,—
Dabar tuos šviesulius, kaimyną prie kaimyno,
Kaimiečiai Lietuva ir Lenkija vadino.

Svarstyklių lėkštės dvi kiek tolėliau spindėjo.
Ant jų, kaip sakoma, pasverti dievas dėjo
Žvaigždes ir planetas, ir žemę, ir mėnulį,
Paleisdamas juos ten, kur jie ir šiandien guli.
O savo svarstykles padangėj pakabino:
Žmogus pamatė jas ir sau pasigamino.

Sietynas matėsi toliau nuo Paukščių Tako.
Sijojo dievas juo Adomui grūdus, sako,
Gailėdamasis jo, iš rojaus išvaryto,—
Sijojami grūdai tiesiog į žemę krito.

Štai Ratai Dovydo. Apvirtę ir sukleipę,
Jie savo grąžulą į Šiaurės žvaigždę kreipia.
Kalbėjo Lietuvoj, o ypačiai senimas,
Kad Ratai tie — visai ne Dovydo vežimas,
O angelų, kad jais Liuciferis važiavęs,
Kai amžių pradžioje jis su dievu kariavęs
Ir veržęsis dangun per Paukščių kelią platų,
Bet Mykolas tada išvertęs jį iš Ratų.
O Ratai pakelėj apvirto sudaužyti,—
Arkangelas lig šiol neleidžia jų taisyti.

Kalbėjo Lietuvoj, vis senesni daugiausia
(Turbūt, iš rabinų jie buvo prisiklausę),
Kad zodiakinį galybišką Drakoną,
Nusėjusį žvaigždėm dangaus šiaurinį šoną,
Ne Žalčiu reik vadint, o Žuvimi. Kai tvanas
Pasibaigė, Žuvis (jos vardas Leviatanas)
Išgaišo, nes vanduo nuseko vandenyne.
Jos griaučius angelai padangėj pakabinę,
Kad atsimintumėm tą žuvį — baisenybę,
Malonę viešpaties ir jo bausmės rūstybę.
Bažnyčioj Miro taip iškarstyta ant sienų
Ir kaulai milžinų, ir daug kitų senienų.

Tai tiek apie žvaigždes, ką skaitęs, ką girdėjęs,
Paporino visiems pats Voiskis geradėjas.
Nors vakarais mažai ką matė jau senukas,
Nors rodėsi dangus pro akinius kaip rūkas,
Bet jis iš atminties surasdavo žvaigždelę,
Nubrėždamas pirštu jos vietą ir jos kelią.

Mažai kas tarp svečių, namiškių ir kaimynų
Domėjosi Žuvim, Svarstyklėmis, Sietynu.
Dabar visų akis, visų mintis patraukė
Naujasis Šviesulys, kuris per dangų plaukė:
Tai buvo kometa. Kiekvienas ją regėjo,
Kaip ji iš vakarų tiesiog į šiaurę ėjo,
Žiūrėdama šnairom į Dovydo karietą,
Lyg kad Liuciferio užimt norėtų vietą.
Per trečdalį dangaus jos uodega nutįso
Ir, daugelį žvaigždžių uždengusi iš viso,
Kitas lyg su tinklu, atrodė, paskui traukė
Ir išdidžiai tiesiog į Šiaurės žvaigždę plaukė.

Su nerimu tyliu tad liaudis prietaringa
Stebėdavo naktim kometą stebuklingą,
Tikėdama, kad ji atsiusianti nelaimę.
Grėsmingai klykiančius paukščius girdėjo kaime,
Kurie dykynėje puikavos — pasak gando,
Lavonų laukdami, jie jau snapus galando.
Regėjo ir šunis berausiant juodą žemę
Ir staugiant pratisai — tai irgi bloga lemia.
Kalbėjo eiguliai, kad kapuose už dvaro
Jie matę vaikščiojant mergelę juodo maro:
Bolavus jos kakta aukščiau už medžių guotą,
Ir mosikavusi ji skarele kraujuota.

Tijūnas, kurs dabar atsiskaityt atėjo,
Per tvorą apie tai su raštvedžiu kalbėjo,
O Ekonomas net per langą išsikorė.

Tačiau ant priemūrio sėdėjęs Pakamorė
Nutraukė tas kalbas. Nutilo viens po kito.
Jo rankose brangi tabakinė sušvito
(Galėjai pamatyt ir brangakmenį retą,
Ir net karaliaus ten Stanislovo portretą).
Pabarškinęs į ją, prabilo: „Geradėjai!
Ką, ponas Tadai, mums apie žvaigždes kalbėjai,
Yra tik aidas to, ko jus mokykloj moko.
Apie stebuklą aš mieliau klausaus prasčioko.
Aš Vilniuj mokiausi taipogi metų porą.
Tada Puzynina išreiškė kilnų norą
Iš dvaro pajamų nupirkti ir paskirti
Ar du teleskopus žvaigždėms ir dangui tirti.
Observatoriją Počobutas rikiavo,
Kurs Akademijoj tais metais rektoriavo;
Į amžiaus pabaigą jis metė mokslo kelią,
Sugrįždamas ir vėl į vienuolyno celę.
Sniadeckį aš taip pat pažįstu nuo to laiko —
Galva, kokių retai dabar bepasitaiko.
Tai astronomai tie ir žiūri į kometą
Kaip miestelėnai į karietą kokią retą:
Štai pas karalių ji į sostinę užsuko,
Paskui vėl pro vartus į užsienį nurūko.
Bet kas toksai ir ko užsuko jis į dvarą?
Ką veža jis toliau? Gal taiką? O gal karą?
Tai jiems neįdomu. O kai karietoj savo
Branickis kitados į Jasus išvažiavo,
Tai tartum uodega iš po karietos ratų
Jį sekė iš paskos pulkai konfederatų.
Ir žmonės paprasti tada pasakė aiškiai,
Jog toji uodega tai išdavystę reiškia.
Kometą šią, girdėt, vadina žmonės šluota,
O kiek jinai nušluos — tai dar nepaskaičiuota.

Čia Voiskis pertarė: „Bet, gerbiamasis pone,
Kometos gali reikšt ir viešpaties malonę!
Atsimenu gerai, ką vaikas dar girdėjau,
Nors aš tada, manding, nė dešimt neturėjau,
Kai mūsų namuose dar lankėsi velionis
Senasis Sapiega, kurį mylėjo žmonės.
Karalius iš pradžių maršalka jį paskyrė,
Po to jau Lietuvos jis kancleriu ir mirė,
Per šimtą perkopęs. Jis grūmėsi prie Vienos
Draug su Jablonovskiu, jo etmonu, iš vieno.
Tad pasakojo taip kadaise šitas ponas:
Kai sėdosi, girdi, balnan karalius Jonas,
Kai Romos nuncijus jį laimino, o kojas
Bučiavo Austrijos pasiuntinys, pristojęs
Jam kilpos palaikyt,— karalius jiems iš balno
„Pažvelkite aukštyn!“— sušuko kaip nuo kalno.
Visi viršum galvų kometą pastebėjo:
Kaip turkų armija, į vakarus ji ėjo,—
Pats Barlochovskis ją aprašė ir parodė
Karaliaus pergalei skirtoj didingoj odėj
„Orientis Fulmen“. Yra ir knygos kitos.
Sakysim, „Janina“, kur smulkiai aprašytos
Karaliaus pergalės ir visos jo karionės.
Tad faktai nekelia mažiausios abejonės,
Nes turkų vėliava „Janinoj“ nupaišyta
Ir toji kometa, taip panaši į šitą!“

Teisėjas pritarė: „Gal būt, karalių naują
Ši kometa šviesi nūnai mums pranašauja?
Juk šiandien vakaruos yra toksai galiūnas:
Gal, dievas duos, pas mus atves jį dangaus kūnas!“
Bet Voiskis iš tamsos atsiliepė kaip aidas:
„Kometos — tai karai ar šiaip koksai nors vaidas!
Blogai, kad lekia ji per Soplicynės žemę:
Gal tai, sakau, namams nelaimę kokią lemia?…